Vakar Vilniuje, kaip beje, tikėtina, ir kituose Lietuvos miestuose miesteliuose, buvo švenčiamos Užgavėnės. Vilniaus centre net dviejose vietose: Rotušės aikštėje ir Užupio respublikoje. Viskas prasidėjo labai gražiai. Karnavalinė procesija iš Katedros aikštės Rotušės link. Nekalti lietuvaičių su ilgais sijonais šokiai...
Viskas baigėsi smurtu – susirinkusieji šūkavo taip, tarsi būtų ištroškę žudynių... Renginio organizatoriai bandė išgelbėti Morę nuo laužo liepsnų... Morė Rotušės aikštėje – vienas didelis saliutas
Rotušės aikštėje tvyrojo graži šventinė nuotaika. Scenoje grojo lietuvių liaudies ansambliai, apsirėdę įvairiausiomis kaukėmis. Ne tik grojo, bet ir šoko ir kitus šokti kvietė. Aikštėje buvo matyti ir kitų savarankiškų persirengėlių – vaikučių pabiručių su tėveliais, jaunimo. Čia pat įrengtose prekyvietėse siūloma nusipirkti alaus ir pyragų. O riestainius visi pirkosi vietoj karolių. Šventės rengėjų skatinama publika skandavo – „Žiema žiema, bėk iš kiemo“, galiausiai , visiškai nepakitusiu tonu – „Vilniaus duona“, „Tauro“ alus“, tarsi tai irgi būtų liaudies dainų žodžiai. Na, patikėkime, kad šiuolaikinio alaus ir duonos gamintojai išlaikė senąsias tradicijas, ir bendrai nuotaikai nenusižengsime.
Scenoje šoko jaunieji – gal taip bandyta užsiminti į artėjančią šv. Valentino šventę. O kai joje susikovė Lašininis ir Kanapinis, dauguma žiūrovų jau žiūrėjo visai ne į tą pusę. Ši kova, kuri yra viena reikšmingiausių šventės ir tradicijų dalių, niekam neberūpėjo. Visi tik nekantraudami laukė, kada gi bus deginama Morė – didžiulė skudurinė moterėlė su intymiose vietose įtaisytais saliutais. Mūsų protėviai laukdavo šios akimirkos, nes tikėjo, kad sudeginus Morę, sudeginami visi metų vargai, nelaimės ir nugalima žiema – ateina pavasaris, naujos gyvybės metas. Tačiau šiuolaikinė minia, be abejo, laukė vien įspūdingo reginio. Ugnies ir saliutų. Morė užsidegė ir tapo vienu didžiuliu saliutu. Saliutai šokinėjo, šaudė iš visų jos ertmių, o aplink galvą įsižiebė ugnies karūna.
Morė Užupyje – sudeginta prievarta
Beeinant į Užupį pakeliui prabėgo čigonais apsimetusių vaikų būrelis – matyt užupiečiai palaiko tradiciją eiti į namus prašyti blynų. O iš Užupio vidurio sklido liaudies melodijos. Čia Užupio teatras surengė teatralizuotą vaidinimą, kuris, be abejo, baigėsi Lašininio ir Kanapinio kova, ir turėjo baigtis – Morės sudeginimu. Teisėjas klausė susirinkusios publikos, kaip susidoroti su More: pakarti, nukirsdinti, paskandinti ar sudeginti.
O Užupio Morė buvo graži – ne skudurinė, kaip Rotušės, bet išdrožtu pašaipiu veidu, pintu pilvu ir ratų kojomis. Sprendžiant iš minios reakcijos, minia norėjo su More pasielgti tradiciškai – sudeginti. Tai rodė stipriausi šūksniai paskelbus pastarąjį pasiūlymą. Tačiau teisėjų komisija visgi nusprendė Morę nukirsdinti dalgiu. Tam, kuris ryšis Morę nukirsdinti, buvo pažadėta dešra. Savanoris budelis kelis kartus puolė Morę dalgiu, tačiau tai buvo ne taip jau paprasta. Morė buvo aukšta dama. Įsilinksminusi minia, sudaryta iš pankų su Užgavėnių perukais ir po jais paslėptų natūralių skiauterių, taip pat ir eiliniai mirtingieji, pradėjo skanduoti „Eina, eina“ ir „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“. Dalgio galas neatlaikęs nulėkė į minią. Pasigirdo šūkčiojimai apie kraują ir kam dalgis į galvą pataikė. Galiausiai pasiūlyta Morę parversti, pasitelkiant bušido imtynes.
Morė nugriuvo. Ji buvo nugalėta. Tuo viskas ir turėjo baigtis. Tačiau minia sekė iš paskos tiems, kurie nešė jos palaikus. Ji tikėjo, kad vaidinimas dar nesibaigė. Morė privalo būti sudeginta, kitaip nebus sudegintos bėdos, neateis pavasaris. Atnešta į Užupio vidurinės mokyklos teritoriją ir dar tolėliau Morė ilgokai sėdėjo pasodinta ant asfalto. Minia vis labiau piktinosi, kad ji nedeginama. Kai kas dairėsi į medžius ir galvojo, gal ją dar galvojama pakarti. Morės kūrėjai bandė išaiškinti publikai, kad vaidinimas baigėsi, metas skirstytis. Tačiau publika nenorėjo su tuo susitaikyti ir skandavo: „Gėda, gėda“, „Sudeginti“.
Visgi prieš pat Užupio mokyklos duris kažkam pavyko čirkštelti ir ją uždegti. Tuomet ir prasidėjo tikros linksmybės. Pankai šokinėjo aplink ugnį ir per ją. Renginio organizatoriai vandens kibirais laistė degančius Morės palaikus. Žmonės šūkčiojo ir džiūgavo. Pravažiavo policijos mašina. Ar ir jie puls gelbėti Morės? Regis ne, gal jau per vėlu...
Ar žmonės taip ištroškę smurto, reginių, ar jie tik nori išsaugoti tradicijas? Įsiplieskusi ugnis nuramino visų piktinimąsi, sukėlė juoką ir džiaugsmo šūksnius. Dar niekada per Užgavėnes niekas nebandė išgelbėti Morės. Ji būdavo pasmerkta visų. O dabar pirmą kartą vyko kova. Ir ji visus užvaldė, sužavėjo. Visa minia susivienijo lyg būtų būtina nugalėti bendrą priešą, visų blogių blogį – sudeginti Morę, lyg tikėtų, kad be to iš tiesų neateis pavasaris. Tokios Užgavėnės ilgai išliks jas mačiusiųjų atmintyje. O renginio organizatorius belieka užjausti dėl sunaikinto kūrinio, juk iš esmės, jų renginys sulaukė pasisekimo, ir dar didesnio nei bet kada – žmonės patys tapo aktoriais, įsitraukė į vaidinimą. Jie patyrė daugiau emocijų, nei bet kada.
Nuotraukų reportažas
Morė Rotušės aikštėje – vienas didelis saliutas
Rotušės aikštėje tvyrojo graži šventinė nuotaika. Scenoje grojo lietuvių liaudies ansambliai, apsirėdę įvairiausiomis kaukėmis. Ne tik grojo, bet ir šoko ir kitus šokti kvietė. Aikštėje buvo matyti ir kitų savarankiškų persirengėlių – vaikučių pabiručių su tėveliais, jaunimo. Čia pat įrengtose prekyvietėse siūloma nusipirkti alaus ir pyragų. O riestainius visi pirkosi vietoj karolių. Šventės rengėjų skatinama publika skandavo – „Žiema žiema, bėk iš kiemo“, galiausiai , visiškai nepakitusiu tonu – „Vilniaus duona“, „Tauro“ alus“, tarsi tai irgi būtų liaudies dainų žodžiai. Na, patikėkime, kad šiuolaikinio alaus ir duonos gamintojai išlaikė senąsias tradicijas, ir bendrai nuotaikai nenusižengsime.
Scenoje šoko jaunieji – gal taip bandyta užsiminti į artėjančią šv. Valentino šventę. O kai joje susikovė Lašininis ir Kanapinis, dauguma žiūrovų jau žiūrėjo visai ne į tą pusę. Ši kova, kuri yra viena reikšmingiausių šventės ir tradicijų dalių, niekam neberūpėjo. Visi tik nekantraudami laukė, kada gi bus deginama Morė – didžiulė skudurinė moterėlė su intymiose vietose įtaisytais saliutais. Mūsų protėviai laukdavo šios akimirkos, nes tikėjo, kad sudeginus Morę, sudeginami visi metų vargai, nelaimės ir nugalima žiema – ateina pavasaris, naujos gyvybės metas. Tačiau šiuolaikinė minia, be abejo, laukė vien įspūdingo reginio. Ugnies ir saliutų. Morė užsidegė ir tapo vienu didžiuliu saliutu. Saliutai šokinėjo, šaudė iš visų jos ertmių, o aplink galvą įsižiebė ugnies karūna.
Morė Užupyje – sudeginta prievarta
Beeinant į Užupį pakeliui prabėgo čigonais apsimetusių vaikų būrelis – matyt užupiečiai palaiko tradiciją eiti į namus prašyti blynų. O iš Užupio vidurio sklido liaudies melodijos. Čia Užupio teatras surengė teatralizuotą vaidinimą, kuris, be abejo, baigėsi Lašininio ir Kanapinio kova, ir turėjo baigtis – Morės sudeginimu. Teisėjas klausė susirinkusios publikos, kaip susidoroti su More: pakarti, nukirsdinti, paskandinti ar sudeginti.
O Užupio Morė buvo graži – ne skudurinė, kaip Rotušės, bet išdrožtu pašaipiu veidu, pintu pilvu ir ratų kojomis. Sprendžiant iš minios reakcijos, minia norėjo su More pasielgti tradiciškai – sudeginti. Tai rodė stipriausi šūksniai paskelbus pastarąjį pasiūlymą. Tačiau teisėjų komisija visgi nusprendė Morę nukirsdinti dalgiu. Tam, kuris ryšis Morę nukirsdinti, buvo pažadėta dešra. Savanoris budelis kelis kartus puolė Morę dalgiu, tačiau tai buvo ne taip jau paprasta. Morė buvo aukšta dama. Įsilinksminusi minia, sudaryta iš pankų su Užgavėnių perukais ir po jais paslėptų natūralių skiauterių, taip pat ir eiliniai mirtingieji, pradėjo skanduoti „Eina, eina“ ir „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“. Dalgio galas neatlaikęs nulėkė į minią. Pasigirdo šūkčiojimai apie kraują ir kam dalgis į galvą pataikė. Galiausiai pasiūlyta Morę parversti, pasitelkiant bušido imtynes.
Morė nugriuvo. Ji buvo nugalėta. Tuo viskas ir turėjo baigtis. Tačiau minia sekė iš paskos tiems, kurie nešė jos palaikus. Ji tikėjo, kad vaidinimas dar nesibaigė. Morė privalo būti sudeginta, kitaip nebus sudegintos bėdos, neateis pavasaris. Atnešta į Užupio vidurinės mokyklos teritoriją ir dar tolėliau Morė ilgokai sėdėjo pasodinta ant asfalto. Minia vis labiau piktinosi, kad ji nedeginama. Kai kas dairėsi į medžius ir galvojo, gal ją dar galvojama pakarti. Morės kūrėjai bandė išaiškinti publikai, kad vaidinimas baigėsi, metas skirstytis. Tačiau publika nenorėjo su tuo susitaikyti ir skandavo: „Gėda, gėda“, „Sudeginti“.
Visgi prieš pat Užupio mokyklos duris kažkam pavyko čirkštelti ir ją uždegti. Tuomet ir prasidėjo tikros linksmybės. Pankai šokinėjo aplink ugnį ir per ją. Renginio organizatoriai vandens kibirais laistė degančius Morės palaikus. Žmonės šūkčiojo ir džiūgavo. Pravažiavo policijos mašina. Ar ir jie puls gelbėti Morės? Regis ne, gal jau per vėlu...
Ar žmonės taip ištroškę smurto, reginių, ar jie tik nori išsaugoti tradicijas? Įsiplieskusi ugnis nuramino visų piktinimąsi, sukėlė juoką ir džiaugsmo šūksnius. Dar niekada per Užgavėnes niekas nebandė išgelbėti Morės. Ji būdavo pasmerkta visų. O dabar pirmą kartą vyko kova. Ir ji visus užvaldė, sužavėjo. Visa minia susivienijo lyg būtų būtina nugalėti bendrą priešą, visų blogių blogį – sudeginti Morę, lyg tikėtų, kad be to iš tiesų neateis pavasaris. Tokios Užgavėnės ilgai išliks jas mačiusiųjų atmintyje. O renginio organizatorius belieka užjausti dėl sunaikinto kūrinio, juk iš esmės, jų renginys sulaukė pasisekimo, ir dar didesnio nei bet kada – žmonės patys tapo aktoriais, įsitraukė į vaidinimą. Jie patyrė daugiau emocijų, nei bet kada.
Nuotraukų reportažas
B. Bernankė apie pagrindinę finansų krizės pamoką
